Užsimezgęs pokalbis apie siurrealizmą, čekų kiną, teatrą, animaciją ar Jano Švankmajerio pavardės paminėjimas, kaip pastebėjau, dažniausiai baigiasi vienu iš dviejų būdų. Arba šis kūrėjas laikomas Čekijos kinematografo (jei ne kūrybinio judėjimo apskritai) sinonimu, savaime suprantama figūra, arba, kitu atveju, apie jį girdėta puse ausies ar nežinoma visai nieko.
Ir tai nė per nago juodymą nekeista. J. Švankmajeris nėra garbstomas tiek kiek Amerikos kino meno akademijos apdovanojimais pagerbti jo tautiečiai Milošas Formanas, Jiři Menzelis, Jan Sverákas. Stebėdami jį BBC dokumentiniame filme „Prahos Animatorius“ (The Animator of Prague, rež. James Marsh, 1990) išvystame paprastą, nesusireikšminusį žmogų, kalbantį apie siurrealizmą taip lyg tai būtų riekė duonos su sviestu.
Šį įvaizdį greičiausiai užgoš pažintis su sarkastiška, kupina ironijos, pasąmonės simbolikos ir politinių realijų paties J. Švankmajerio kūryba. Tiek savo gyvenimu, tiek kūryba jis, rodos, pagrindžia paradokso dėsnius: nepamirškime, kad metas, kai dar studentiškuose scenografijos, dailės ir teatro darbuose skleidėsi pirmos J. Švankmajerio idėjos, sutapo su pačiu sudėtingiausiu ir nelaisviausiu jo tautai laikotarpiu. Tuomet itin kruopščiai buvo bandomos užgniaužti bet kokios siuro apraiškos. Tokia atmosfera, pasirodo, kūrybą ne tik gniuždo, bet kartais sukelia atvirkštinį efektą, nes griuvus geležinei uždangai Vakarų pasaulis atrado gerai užkonservuotą pačiuose Vakaruose jau gerokai priplėkusio siurrealizmo grynuolį.
Gyvybingi kasdienybės objektai
Janas Švankmajeris gimė Prahoje, būtent tais pačiais 1934 metais, kai susikūrė Čekoslovakijos siurrealistų grupelė. Dar paauglystėje J. Švankmajeris atidarė pirmąją savo meno amatų dirbtuvėlę, o studijų metais Prahosteatre Laterna Magika užsiėmė marionečių teatro interpretacijomis, kur radosi savita jo spektaklio stilistika, derinanti lėlių „vaidybą“, kino ir šokio meno intarpus. Prieš rimtai atsidėdamas kinui J. Švankmajeris buvo pasišventęs ir vizualiesiems menams – piešimui, koliažui, objets d'artkūrybai. Toks skirtingų elementų derinimas vėliau tapo jo kino stiliaus atramos taškais.
J. Švankmajerio filmai išsiskiria technikų įvairove, tai ir gyvai filmuojamos lėlės, marionetės, aktoriai, naudojamas koliažas, pieštinė animacija, molio ir įvairių objektų stop-motion animacija. Visos technikos naudojamos vienu metu, ir tai sukuria ypatingą „švankmajerišką“ atmosferą. Galbūt dėl to J. Švankmajeris atsisko būti vadinamas tik animatoriumi ar kurios kitos apibrėžtos srities menininku. Pasak jo, „animatoriai siekia susikonstruoti sau artimą pasaulį, lygiai taip kaip balandžių augintojai ar triušių veisėjai. Aš savęs nevadinu animatoriumi, nes domiuosi ne animacijos technikomis ar visiškos iliuzijos kūryba, o gyvybės suteikimu kasdienybės objektams“.
Jano Švankmajerio bendratautietis režisierius M. Formanas yra jį apibūdinęs kaip „kažką tarp Disney ir Bunuelio". Tai gana netikslus apibūdinimas, kadangi kur kas daugiau įtakos J. Švankmajeriui turėjo visai kitos asmenybės – Sergejus Eizenšteinas, Dziga Vertov, Sigmundas Freudas, Edgaras Allanas Poe, Lewis Carroll, Maya Deren. O Disney čia, matyt, buvo paminėtas tik kaip animacijos žanro klišė. Svarbus ir paties Jano Švankmajerio kūrybos poveikis jaunesnių režisierių kūrybai: broliams Quay, Terry Gilliamui, Tim Burtonui. Amerikiečiai broliai Quay yra netgi sukūrę švankmajeriško stiliaus animacijos pavyzdžių, tarp kurių vienas tiesiogiai pašvęstas čekų animacijos meistrui – „Jano Švankmajerio kabinetas“ (1984).
J. Švankmajerio stilistikai, neabejoju, itin svarbi groteskiška, iracionali Franzo Kafkos kūryba, siurrealistiška Prahos miesto atmosfera ir kafkiškai absurdiška kūrėjo situacija Čekoslovakijoje po Prahos Pavasario: daugelis J. Švankmajerio filmų nebuvo rodomi jo paties gimtinėje nepaisant to, kad gaudavo apdovanojimus svetur.
Siurrealizmas kaip gyvenimo būdas: sklandymas virš tikrovės
Siurrealistinė orientacija yra vienas svarbiausių elementų J. Švankmajerio kūryboje. Pirmoji pažintis su šia meno kryptimi jam nutiko tik šeštajame dešimtmetyje, bet jau 1963 m. J. Švankmajeris aktyviai dalyvauja čekų siurrealistų grupelės veikloje. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis inicijavo siurrealistų antologiją „Atviras žaidimas“ (Otevřená hra), kuri buvo platinama visoje šalyje samizdato publikacijomis. Čekų siurrealizmas, ypač stalinistinės cenzūros metais, o ir vėlesniu represijų metu, veikė kaip svarbi pogrindinės kultūros dalis.
J. Švankmajeris siurrealizmo kultūrą vertina visai kitaip nei tik tarpukario Vakarų Europai būdingą meno srovę, kaip teigtų menotyrininkai. Jam siurrealizmas nėra tik estetinė raiška, jam tai pati tikriausia filosofija, vis dar tobulai aktuali XXI amžiuje. Kaip tam tikras akibrokštas ir anachronizmas iš Vakarų pusės, Čekijos siurrealistų grupelė su J. Švankmajeriu priešaky vis dar aktyvi ir šiandien. 1991 metų birželį Prahoje leidžiamame International Surrealist Bulletin publikuotas Švankmajerio ir kitų narių pasirašytas manifestas baigiamas tokiu sakiniu: „Čekoslovakijos siurrealizmas vis dar aktyviai priešinasi bet kokiam ateities nuslopinimui, kurio siekia jau atgimstantis valstybės aparatas“. Šį šūkį J. Švankmajeris sėkmingai iliustruoja savo kūryba. Jo filmai ne deklaruoja, o klausia, provokuoja, apžiūrinėja rūpimą reiškinį iš visų pusių, žaidžia nei vienai valdžiai nepatogiais absurdo, smurto, siaubo ir grotesko vaizdiniais.
Be siurrealizmo tradicijos, J. Švankmajeriui svarbi ir kartais ne menkiau virš realybės pakilusi liaudies tradicija, pasakos, o ypač – XIX-XX a. čekiško marionečių teatro paveldas. Iš šios tradicijos išauga Čekijoje labai populiari kino šaka – lėlinė ir ekperimentinė animacija su Karelu Zemanu ir Jiří Trnka priešakyje. Tik J. Švankmajeris šią tradiciją papildo jam vienam būdingu keistuolišku juoduoju stiliumi. Didžiausia čekų liaudies pasakų įtaka matyti jo filme „Pliauska“ (2000). Tai J. Švankmajerio ir jo žmonos Evos Švankmajerovos (mirusios 1995 metais) interpretuota kosmologinė sakmė apie iš kelmo gimusį žmogėdrą.
Galima sakyti, kad dabar pagrindiniu J. Švankmajerio kritikos taikiniu tapo vartotojiška visuomenė. Tai ypač gerai atsispindi jo trumpo metražo filme „Maistas“ („Jidlo“, 1992) ir „Pliauskoje“. Pasak čekų siurrealizmo meistro, vartotojiška visuomenė yra paskutinė civilizacijos stotelė, o juodasis humoras – tai, kas iš jos liko, paskutinis jos gelbėjimosi ratas.
Trumpai apie kai kuriuos J. Švankmajerio filmus
Filmų scenarijuose J. Švankmajeris dažnai remiasi pripažintais gotiškosios literatūros autoriais – „Otranto pilis“ (1977) pastatyta pagal Horace Walpole kūrybą, „Ešerų namų žlugimas“ (1981),„Duobė, švytuoklė ir viltis“ (1983), „Mėnesiena“ (2005) – pagal Edgarą Allan Poe.
Vienas įspūdingiausių J. Švankmajerio filmų – pirmasis jo ilgametražis „Alisa“ (Neco z Alenky, 1988) pagal Lewis Carroll. Šioje tamsioje istorijoje nagrinėjamos autoriui vienos įdomiausių temų – vaikystė, vaikiškas pasaulio suvokimas. Tik čia jos galbūt neįprastai visiškai nesiejamos su naivumu ar nekaltybe. J. Švankmajeriui vaikystė yra baimių, draudimų ir smalsumo metas. Tai perteikia itin savita siaubo ir simbolių kupina atmosfera (todėl rekomeduotina palaukti bent iki ankstyvos paauglystės prieš atskleidžiant švankmajerišką pasaulį jaunajai kartai). Vaikystės tematika ryški visuose J. Švankmajerio filmuose, o ypač –„Žemyn į rūsį“ (1983), „Pliauskoje“ ir „Alisoje“. Filme „Jabbervocky“ (Zvahlavaneb Saticky Slameného Huberta, 1971) vaikų žaidimų kambarys tampa aliuzija į luošinančią discipliną ir (galbūt?) socialistinę tikrovę.
Vėlesnis kūrybos periodas išsiskiria ypatingu satyros pakilimu, ypač trumpo metražo filmuose „Stalinizmo mirtis Bohemijoje“ (1990), „Dialogo dimensijos“ (1982), „Šviesa/ Tamsa/ Šviesa“ (1989), kuriuoserasime daugiau eksperimentinės animacijos ir avangardo detalių nei anksčiau..O nuo 1994-ųjų J. Švankmajeris kuria vien pilnametražius filmus, ko negalėjo daryti kūrybinių suvaržymų metais.
(Straipsnis spausdintas žurnale "Miesto IQ" ir
svetainėje kinomaistas.lt: Švankmajeris I ir Švankmajeris II)